Nerimas

Galbūt tam kam lemta būti mūza – skraidyti, nešti įkvėpimą, nelemta nusileisti į žemę.
Gal tai viska sužlugdys. Nors aš manau anaip.
Aš tikiu kad ir mūzai reikia nusileisti, kaip paukščiui.
Pailsėti.
Ne dabar – tai vėliau.
Sukti sau lizdą. Gal ne iš mano medžio šakų. Ir galgi ne dabar - per anksti.
Bet pritūpk gi ant mano šakų, gal dienai, gal nakčiai...
Aš vis dar čia stoviu, ir tiesa nedingsiu.
Bet ir medžiai miršta. Stovės klevas be lapų.
Nemylimas ir nemylintis.