Radio silence

Štai vėl aš išėjęs iš Akvilės namų
Nenoriu niekur eiti.
Išeiti aš irgi nenorėjau bet turėjau.
Sau. Jai.
Su dviračiu pravažiavau per miestą sutikau Viktorą,
su juo trumpai pasikalbėjome apie architektūros subtilybes.
Pasisveikinau su pažįstamu su kuriuo gėriau, bet vardo neprisimenu,
jis geras šiaip, turėtų būti geras.
O dabar sėdžiu prie krantinės, upės. prie fontano ir anapus namo ant
kuriuo yra didžiulis užrašas Klaipėda.

kai važiuoji su dviračiu sutinki labai daug žmoniu,
nes kai eini pėsčiom nei tu ką lenki, nei tave kas..
o važiuojant su mašina tu visus lenki bet negali sustot pasikalbėti.
na ir šiaip nepamatysi.
dviratis palankus bendravimui.

Knygyne nusipirkau užrašu knygute ir dabar rašau.
Rašyčiau Akvilei bet nevalia.
Nes tik tada kai tu vienas
tu prisiimi visą atsakomybę. O aš žinau kad ji neviena,
ir ji žino kad aš žinau.

šis terminas vadinamas: Radio silence.
ir nuo jo kažkodėl taip skauda širdis.